THE KILLING GAMES

Aš nežinau kas nutiko..Kad viskas nuėjo taip toli..Jaučiuosi lyg, kažkas..Perrėžė mano širdį..Ir pabėgo..Viskas. Aš..Aš..
Kas tai? Kas tu? Ko čia eini? Ne. Traukis nuo manęs. Eik šalin! Nesiartink! Ne! Ne! Stok! Stok!!
-Ah. Tai bvo tik sapnas. Tik nepamirštamas košmaras,-persibraukiau ranką per plaukus. Tyliai atsidūsau, kad tik kas mano kambaryje girdėtu. Aš tai jaučiau, kad kažkas manajame kambaryje mane stebi. Žiūri..Į kiekvieną mano judesi, mano kvėpavima. Aš užsimerkiau ir įsivaizdavau, kad tai tik buvo – netikra. Ir vėl atsimerkiau. Iš lėto atsistojau ant žemes, ir apsižvalgiau. Jutau, kas aš ne vieną. Bet labai bijojau paklausti, kas manajame kambaryje. Iš lėto ėjau link spintos durelių. Prilietusi rankena, staigiai atsisukau, tikėdamasi, kad kažką už savęs pamatysiu. Bet ten nieko nebuvo, tylu. Lėtai ir tyliai atidariau spintos dureles ir pravėriau jas labai plačiai. Ir iškart sukilo nervai,-NEITAI!-tsurikau per visus namus. Tikriausiai, net visas miestas girdėjo. Aišku kokia mergina negalėtu taip surikti, kai pamato savo drabužių spintoje, mėnesio senumo šiūkšles. Staiga išgirdau kaip kažkas atidarė duris, aš staiga atsisukau ir jos užsitrenkė. Aš apšalau, nes šalia mano durų nieko nebuvo. Tik aš žiūrėjau į jas vos ne pusvalandi. Pamačiau, kad vėl veriasi duris, lėtai pradėjau žingsniuoti link jų:
-Ko nori?-staigiai išlindo Neitas, kaip visada su savo, žiauria veido išraiška. Atsikvėpiau sudėjus rankas ant krūtinės,- Tai ko nori?
-Gali, baikt išdarinėt šias nesąmones!
-Kokias?-Galvoja, kad patikėjau, kad patikėsiu juo.
-Tokias pat! Ir vėl radau šiukšles, kurias turėjai išnešti prieš mėnesį. Savo spintoje,-pabaksnojau pirštu link savo spintos. Kambarys dvokė supuvusiais kiaušiniais,-ir negana to, gąsdini mane kiekvieną rytą užtrenkdamas duris!
-Ką čia šneki? Aš visą laiką mėgaujau, kol nesurėkiai,-ir vėl neigia. Kiek dar mielos jis.
-Kiek dar gali neigti tai? Mes abu esame vienintelei šiame name. Jeigu čia būtų mama jinai lieptu sutvarkyti visą ką pridirbai ir turėtum apsiprašyt!
-Aš sakau tiesa!-užrėkia ant manęs,-baik kištį visuose savo problemuose mama, ji negyvą! Ji negrįš! Tai pamiršk ją amžiams, išlepinta žmogėdra!
-Netikiu! Tu visada meluoji!-nepasidosiu jo melavimams ir vėl. Teisingumas turi laimėti,-kaip tu gali šnekėti taip apie mama! Ji visada šalia!-lėtai pradėjo ašaro rėdėti mano skruostu,-baik mane įžeidinėti!
-Nu ir netikėk! Aš dėjas, tu tiki ar ne,-jau pradėjo žemint savo balsą prieš mane,-ji mirus Laura! Ir negrįš, suprask, tai. Ji mirus,-pasakė taip, kad atrodė, kad jam ji niekados, net ji nerupėja,-ko čia žliumbi? Nusipelnei to Laura. Aš nenustebes, kad nepatinki nei vienam vaikinui, tu te esi išlepinta mergiukštė,-paskutinį kartą riktekėjo ir išėjo, užtrenkdamas duris.
Apsižliubus nuleidau galvą ir atsisėdau ant lovos krašto. Užsidengiau rankomis veidą. Po kelių minučių, pažiūrėjau į laiką, nenorėjusi pavėluoti į mokyklą atsistojau, nusivaliau ašaras ir vėl nuėjau prie spintos. Išsitraukiau tuos rūbus kurie buvo švarus, nepaterlioti visokiais „Š“. Apsirengiau, susišukavau plaukus, išsivaliau dantis ir užsidėjus kuprine ant pečių, nusileidau žemyn. Pažvelgiau į Neitą:
-Netai, reikia į mokyklą. Pavėluosi jei visą rytą žiūrėsi nuogas bobšes,-griežtai pasakiau.
-O tu žiūri labiai pavydi? Ane? Jos turi nuostabų kūną. O tu te baidykle,-sau šypsodamasis į manę žiūrėjo,-jei pasižiūrėtum į veidrodį, suduštų į minitiurinius šipuliukus,-nusisuko ir tuoliau žiūrėjo į tas baidykles. Tada pasižiūrėjau į savę.
-Aš neikiek jom nepavydžiu. Jos tik kekšės, kuriuos parsidavinėja kitiem vyram,-gyliai įkvėpiau,-labai juokinga,-dirbtinai nusijuokiau,-aš einu. Daryk ką nori,-pradėjau eit link dūrų. Atidariau ir pravėriau.
-Ei! Laura, palauk,-pakėlė ranką į viršų.
-Ko?-atsisukau į jį.
-Mesk svorį,-garsiai nusijuokia. Labai juokingą.
-Cha cha cha,-tipo nusijuokiau ir dingau pro duris. Uždariau duris ir atsirėmus į jas atsidūsau, nuleidau akis,-kodėl, mama, aš turiu kentėt dėl, Neito, klaidų. Man pakaks. Aš to ilgai nebeiškesiu,-vėl pradėjau verkti, bet tik tyliai, kad pašaliai negirdėtu. Lėtai kėliau akis ir pašokau iš išgąščio:
-Oi, atleisk. Išgąsdinau?-pamačiau vaikiną. Jis buvo toks gražus. Šviesūs geltonį plaukai, šviesiai žydros akys, tvirto sujidėjimo. Jis biškį priartėjo prie manęs,-alioo,-nusijuokia. OMG jo juokas buvo toks nuostabus, buvau lyg nesava, nesavame kūnę šalia jo. Bet vienas blogas dalykas..Buvo keistas. Jaučiausi lyg savo kambaryje ryte,-ei. Alioo?-staiga atsipeikėjau.
-Aaa. Taip, man viskas gerai,-lėtai linktelėjau ir žvilgtelėjau jam į akis,-viskas gerai,-ramiai pakėliau galvą.
-Gerai,-šyptelėjo,-tu verki?-priartėjo labiau manęs, žiūrėdamas į manę. Jaučiausiai labai nejaukiai.
-Aa. Ne. Kažkas įkrito į akį,-dirbtinai šyptelėjau.
-Padėti?
-Ne. Ačiū,-atsitraukiau nuo jo.
-Kur eini?
-Į mokyklą,-tyliai ištariau.
-Nebijok manęs, nesuvalgysiu,-nusijuokia.
-Žinau,-nusijuokiau. Staiga atidarė duris Neitas.
-Ei, Laura,-kuo tuoliau tarė, tuo tyliau,-oho.
-Aaa. Mes, net nepažystami,-nepažįstamam veikinui gėdą pasidarė ir nusijuokė,-jūs draugaujat?
-Mes? Pf,-Netas kaip visada , kaip arklys nusijuokė,-aš su ja? Nejuokauk. Aš tos lepše brolis. Jis tai pat nusijuokia iš savo kvailumo, kad aš su Neitu pora. Tfu.
-O kodėl savo mieą seserį „lepše“ vadini?
-Miela? Jaukauji ane?-nusijuokė,-ji nemiela. Ji tikra rakštis. Žmogau patikėk, neprasidėk su, Laura.
-Ai, Neitai užsičiaupk!-užrėkiau.
-Gerai, tyliu,-pagaliau užsičiaupė,-ei, Laurita, nevėluoji?-jis kilstelėjo antakius, o aš tik išpūčiau akis.
-O ne. Mokyklą. Aš tikrai nespėsiu laiku,-pradėjau šokinėt, kaip išprotėjus ir nervuotis.
-Nesijaudink nuvešiu,-jis mirktelėjo ir pirštu parodė į savo motoroleri. Aš tik išpūčiau akis.
-Ar tai bent jau saugu? Per žinias girdėjau, kad dažnai būna avaryju su motoroleriais.
-Nesijaudink. Gyva nuvažiuosi,-nusijuokia,-juk aš nenoriu pasakyti, kad mes atsitrenksim į kokį medį ar,-kiekvienas žodis mane vis labiau ir labiau gąsdino.
-Gerai pakaks! –nusišypsojau iki ausų,-su tokiais žodžiais neikiek nepagerinai padėties,-atsiduso.
-Na tada važiuojam,-jis nusišypsojo ir paėmes mane už rankos nuvedė prie savo motorolerio,-padėt užlipti ar pati?
-Tai gal pati,-atsispiriau, nuo kažkokio laiptelio ir atsisėdau,-matai ir pagalbos nereikėjo.
-Tada gerai, nes tuoj ateis smagiausia dalis,-greitai pats užšoko,-įsikipkt į mane tvitai,-aš iš lėto įsikibau jam į liemenį. Jaučiau, kad visa išraudonavau, bet to nenoėjau rodyti. Net, Netas būtų pamanes, kad aš įsimylėjau,-na ruoškis, Laurita,-jis šyptelėjo, o aš net nepgalvojau, kad jis taip staigiai užves gazą. Ir jau po kelių sekundžių nebemačiau, net savo namo. Pradėjau klykti, nes buvo baisu. Ir staiga..Vėl..Viskas..Staiga pamačiau pilkus debvėsis. Grynai priešais mane. Pradėjau drebėti. O vaikinas vis greičiau važiavo. Pamačiau šviesa, primerkiau akis, kad geriau įsižiūrėčiau. Pradėjau matyti sunkvėžimio konturus, išpučiau akis. Juk jis lekia tiesiai į manę, oj mus!
-.Eik šalin! Nesiartink! –uždėjau rankas vaikinui ant akių.
-Eii. Laura, aš. Aš nieko nematau,-motociklas pradėjo važiuot nevaldomai, aš spiegiau. Akys kripo vien tik į tą sunkvežėmį. Vaikinas vartė galvą,-trauk rankas,-muistėsi, o aš tuoliau spiegiau ir nieko negirdėjau. Sunkvežėmis buvo jau beveik šalia. Tvirčiau įsikabinau į vaikiną.
- Eik šalin! Nesiartink! Ne! Ne! Stok! Stok!!-rėkiau per visą miestą ir staiga pralėkė visas mano sapnas. Jis jau netoli, jau pat šalia,-NE!!!!!!!!!!!!!!!
______________________________________
Jaunosios Lauros balsas girdėjosi ištiesų per visą miestą. Visi žmonės žiūrėjo ir kvietė greitąją, policiją. Paskutiniai jos žodžiai nuėjo aidu.
______________________________________
Ar jaunoji Laura sužinos kas jos kambario svečias?
Ar artimiau susipažins su savo naujuojiu draugu?
Ar išvis po paskutinių Lauros žodžių, jį išgyvens?
VISKAS SUŽINOSITE KITOJE DALYJE.


Tuoliau spiegiau, tik staiga. Puff. Ir nieko priešais mane nebebuvo. Pasidarė, labai gėda. Kas man darosi? Jaučiuosi ne sava..Staiga vaikinas su motoroleriu sustoja:
-Kas tau yra? Juk galėjom atsitrenkti į ką nors,-griežtai man pasakė.
-Aš mačiau pilkus debesis, tada sunkvežemi ir..ir..
-Ir ką?-pažiūri į manę,-ten nieko nebuvo. Visi žiūrėjo į mus kaip į bebročius kokius.
-Atsiprašau..Tiesiog ..Visa dieną..Man buvo..Buvo viskas. Na,-negalėjau aš jam viso to pasakyt. Vis vien nebūtu patikėjas manimi. Išgirdau policijos sirenas,-policija atvažiuoja ką darom?-visa išsigandusi žiūrėjau į jį. Jis apsižvalgė. Ir griebias man už rankos nusitempė. Jis buvo labai greitas, vos spėjau paskui. Nusitempė už kažkokio baisaus, apleisto pastato. Tada paleido. Aš sustojau ir pakėlus galvą aukštyn, sukausi ratu. Kad labiau įsižiūrėčiau kokioje miesto dalyje esu,-kur mes? Dar šioje vietoje aš neesu buvus?-išsigandus žvalgiausi.
-Mes miesto gale,-garsiai atsakė.
-Kaip tai miesto gale? Mokykla yra miesto centre? Kaip galėjom staiga atsirasti mietso gale?-žvilgtelėjau į jį, pražiojus burna. Nieko nesuprantu. Ko jam iš manęs reikia. Jis nusisukes nusijuokia. Pirma tylokai, tada jo juokas vis garsėjo ir garsėjo. O mano kinkos nuo kiekvieno jo juoko, vis labiau drabėjo,-ko tau reikia iš manes?!-riktelėjau. Staiga jis atsisuka. Per mano kūną perėjo šiurpuliukai. Bet ne truputi, o visa bangą. Stovėjau žiūrėdama į jį ir drebėjau. Tai nebetas vaikinas kuri mačiau prie savo durų. Kuris šypsojosi, juokiesi. Po lengva jis pradėjo eiti link manęs, ta pastebėjusi pradėjau eiti tolyn ir tolyn. Pamačiusi, kad jis jau visai nebetoli, pradėjau sukinėti galvą, pro kur bėgus ir nepasiklydus. Aš buvau šsitikinusi, kad jis pažysta šias vietas geriau nei savo penkis pirštus. Be sukinėdama galvą, ant žemes pamačiau peilį ant žemes. Greitai atsitūpus jį pagriebiau,-nesiartink!-pagrąsinau. O jis tik nusijuokė.
-Pasižiūrėk į jį. Labai gerai įsižiūrėk į tą peili,-jis šyptelėjo lūpų kamputį. Staigai prisitraukus prie savęs peili į ji pasižiūrėjau ir pamačiau, kad jis visas kraujuotas. Dar labiau įsižiūrėjus į jį. Pamačiau..Kraujo laše..Spiengenčia merginą..Ji šaukė pagalbos..Pro mano akis..Prabėgo..Jos paskutinis gyvenimo pabaiga ir žodis „Ne“. Iš baimės numečiau ta peilį ant žemes. Pradėjau vis greičiau eiti atgal, bet žiūrint į jį atrodė, kad net nepajudėjau. Tada įkvėpiau oro ir pasisukusi į kitą pusę, pradėjau bėgti. Bėgau kiek kojos nešė. Tik staiga vėl pilki, tankūs debesys prieš akis. Didelė baimė ir vėl..Viskas..Jis priešais mane,-Kas tu? Ko tu nori?-atsikvėpiau ir jis pradėjo vėl eiti į manę. Be eidama atgal nuo jo kuo tuoliau, užkliuvau ir nukritau ant žemes. Bet man tas tada nerupėjo. Kojomis stumiausi kuo tuoliau nuo jo. Ir staiga..Aklavėtė. Pakėliau galvą ir pamačiau didele, aukšta sieną. O kai nuleidau galvą..Jis jau stovėjo priešais mane. Pradėjau dažniau ir gyliau kvėpuoti. Jutau kaip prakaitas tiesiog riedėjo per mano kūną. Ištembiau savo kaklą, o veida pasukau į kitą pusę. Pajutau jo kvėpavima ant savo kaklo. Staiga pajutau ir jo lūpų prisilietimus. Norėjau jį atstumti, bet neįšdrįsau, nes buvau labai išsigandusi ir tuo pačiu, tai buvo gana malonus jausmas. Aš dar labiau ištempiau kaklą,-tu nuostabi,-tyliai į ausį man sušnabždėjo ir pabučiavo. Aš į jo bučinį atsakiau. Suimiau jam už veido. Jutau kaip jo rankos atsegė man mėgstini ir nuvilko jį. Jo rankos slydo per mano kūną. Mėgaujaujisi jo bučiniais, priesilietimais. Aš atsimerkiau ir vėl..Viskas..Pralėkė kaip žaibas pro man akis. Visų to pačio dalyko patirto merginų gyvenimo pabaigą. Jos darė viską ta patį. Jų gyvenimas BUVO tas pats. Ir visos mirė lygiai tai pat. Nuo kvėpavimo iki bučionio iki nurengimo ir pagaliau iki sekso. Bet aš tam nepasiduosiu. Nepasiduosiu jo glamonėms. Atstumsiu jį. Aš tai galiu. Aš tai žinau. Aš tik stipriai užmerkiau akis ir iš visų jėgu iš kojos nustūmiau jį nuo savęs. Kol jis gulėjo ant žemes ir bandė atsikelti, apsivilkau megztini ir bėgau. Ir vėl bėgau tolyn. Bet tas kelias nesibaigė. Ir staiga vėl..Jis man prieš akis.
-Ko tu nori iš manęs?!-surikau su ašaromis akyse, jos lietai redėjo nuo skruostų iki kaklo ir tada ant žemes. Jis iškišo peilį į dangų ir iš lėto leido jį į manę, norėjau judėti. Bet kūnas buvo sustinges, lyg bučiau ledas. Peilyje mačiau merginą. Ji tikriausiai buvo prieš mane čia. Šitoje dikynėje. Ji išsigandusi, dabar verkia. Jis ją bučiuoja nurenginėja. Ji bando jį atstumti. Jį šaukia „Baik! Ne! Palik mane ramybėje“ ir pagaliau jam linksmiausia vietą išžąginimas. Ta merginą verkia, šaukia pagalbos. Ji nenorėjo tokį skausmą patirti. Pagaliau jį randa savyje jėgų ir nustume jį nuo savęs ir bėga. Bėga toli. Kaip ir aš. Tik jai kelias laisvas jau. Su ja darbas atliktas. O gal ir ne? Staiga jis atsiranda priešais ją. Viskas tuoliau taspats peilis danguje, jis leidžia matai, kad buvo patyres ta patį jausmą prieš tave. Ji verkia dėl jo, kaip ir aš dėl jos. Ji prarija burnoje susidariusi seilės ir tuo oačiu išgąščio gumulą. Kaip ir aš. Ir staiga peilis smeigė. Mano vaizdas akyse paraudonuoje. Matau tik krauja, mirtį. Žinau, kad ji nenorėjo mirti taip. Tikrai ne..Niekas nenorėtu..Bet dabar supratau tai..Kad, tai ne peilis man visa tai rodo, o priešais mane miruse merginą. Kažkas man kažka šnabždo. Aš žinau kas tai ji „bėk“, „bėk“ „BĖK!“ nes pėjus man pajudėt duris lekia,-NE!!!!!!!!!!
Aš atsimerkiu, pamirksiu akim. Rankomis keliuosi, aplinkui žiūri žmones, šurmulys didelis. Dar vis primerktom akim dairausi kur esu. Ogi priešais mokyklą. Atsisėdu, susiimu rankomis už galvos. Pajutau didelį skausmo „GRIAUŽIA“. Atitraukia rankas, pasižiūriu į jas. Kraujuotas, apibrozdintos. Pasuko galvą ir pamatau vaikiną. Jo galvą pritrėkštą. Iš toli šlykštumo apsivemiu vietoj. Girdžių, kažkas kviečia:
-Laura! Laura!-pasuka galvą,-Laura tau viskas gerai?
-Neitai?-vos be juntu ką.
-Taip čia aš, čia aš,-jis atsitumė prie manęs ir apkabino,-ji čia!-ryktelėjo labai garsiai. Aš vėl apsižvalgiau ir pamačiau sunkvižimio ir motociklo liekanas. Pramerkiau plačiau akis.
-Tai buvo tik sapnas..Nepamirštamas košmaras,-staigiai vėl užsimerkiau,-kur vaikinas?-žvilgtelėjau į Neitą.
-Aa. Jis, jis. Jam viskas gerai.
-Kur ji? Noriu jį pamatyti. Dabar,-tampiau jam už marškinių, nes daugiau kaip ir nieko nebesugabėjau padaryti. Atbėgo kažkokie žmonės, jie mane pakėlė ant rankų ir įgrūdo į mašiną,-Kur jis?-mašynoje klausinėjau visų . Tikėjausi, kad jis gyvas..Bet..Išgirdau tik skaudžius žodžius.
-Vaikinas..Kuris važiavo su jumis..Mirė,-kažkoks vyriškis pasakė. Aš į jį atsisukau.
-Kaip tai?
-Jis susitrenkė galvą. Kraujas išbėgo į smegenis. Ir..Jis mirė..Man labai gaila.
-Gal žinote koks bent jo vardas?-man vėl pradėjo riedėti ašaros. Po mano klausimo daktarai nustebo, kad nežinau, vaikino. Kuris mane vežė į mokyklą – vardo.
-Pagal viska, jo vardas yra Aleksas Blekas,-aš dairiausi į visas puses. Laukdama kas bus tuoliau ir staiga man jau ant burnos kaukė. Merkiuosi, merkiuosi ir..Viskas..Viskas baigta..
Merkiuosi, merkiuosi..Ir atsimerkiu. Apsižvalgau. Guliu palatoje. Kambaryje esu vieną. Tylu, ramu. Nėkrust. Tik vis vien..Tas jausmas lyg kažkas yra šalia..Stebi mane iš arti..Žiūri į akis. Staiga atsikeliu, einu link lango. Nežinau kodėl..Mano kūnas, manęs nebeklauso..Jis nevaldomas..Eina tiesiai, tiesiai. Nesustoja. Širdis plaka vis greičiau ir greičiau. Kas man yra? Pasakykit..Kas nors man..Atsidarau langą. Gal mano kūnas nori oro? Ne. Tai kažkas kita. Pradedu lipti ant palanges. Kas čia darosi? Laikausi rankomis, einu artin palangės galo. Priėjusi gala, pamatau daug pastatų, kitaip tariant miestą ir pažvelgiu žemen. Jau išsigastu. Aukštai maždaug dešimtas aukštas. Žmonės kaip skruzdės. Mano kojos vėl juda priekin. Visa drebu, nežinau, kas bu tuoliau. Jau atėjau patį galą. Ištiesiu rankas į šoną. Gal aš krisiu? Nejaugi visas mano gyvenimas taip ir baigsis? Aš..Aš..Pasimetusi..Balsai..Jie šaukia mane ateiti pas juos..Ir dar vienas balsas..Arklio juokas:
-Laura ne!!!!!-Neitas įbėga, o aš jau krentu žemyn, kaip paukštis ir žmogus, be sparnų.
_________________________
Laura krenta nuo ligoninės palangės, o Neitas tikėjosi, kad spės laiku ją išgelbėti. Laura krenta, žmonės žiūri...
_________________________
Ar Laura išgyvens?
Ar Neitas dar turi šansų ją išgelbėti?
Kas ištikrūjų yra tokia Laura?
Kas jos šalia esantis draugas?
VISKA SUŽINOSITE KITAME TESINYJE



Aš krentu, vis artėju pabaigos ir staiga..Aš stoviu jau ant žemės. Viskas staigiai čia pasikeitė. Dangus tapo oranžinis, visas miesto esfaltas atrodė lyg ką tik stiprus žemės drebėjimas pralėkė, namai vos nesugriuve, o medžiai ir kiti augalai išdarkyti, gal uraganas čia buvo? Pradėjau eiti į prieki. Kas kiekvienu žingsniu man degino kojas, lėtai palenkiau galvą. Mano kojos plikos. O jausmas, kad žemės gėlmesi esanti magma veržiasi, veržiasi ir tiesiog nori mane užlieti. Vėl pakėliau galvą ir tuoliau ėjau. Pradėjau matyti tamsu tašką. Vis arčiau eidama pradėjau matyti žmogaus konturus. Dar kelis žingsnius nuėjus, pamačiau merginą jį buvo tamsiais rudais plaukais, rudom akim, liekna, gražiai apsirengusi. Tikriausiai aš ir ji esame vienintelios gyvos būtybes dabar šioje dikynėje. Ta mergina pradėjo eiti link manęs. Aš kažkodėl, tai jos nebijojau. Ėjau vis arčiau ir sustojau. Ji buvo tiesiai priešais mane. Žiūrėjo į manę savo rudomis akimis. Pakraipė galvą į abį puses ir paimė man už rankos:
-Užjaučiu tave. Už šitą žiauru gyvenimą..Kuri gavai,-ne garsiai ji tarė šiuos žodžius. Bet nesupratau. Ką ji norėjo tuom pasakyti.
-Kaip suprasti? Mano gyvenimas nėra žiaurus.
-Jisai pats žiauriausias,-ji nuleido galvą ir išlėto vis pradėjo kelti galvą. Tik jos veidas atrodė baisesnis. Jos akys tapo juodos, o po akių venos išriškėju raudona ir mėlyną spalva,-žaidimas su žudynėmis prasideda, Laura,-ir staigiai man nesuregavos į juos žodžius įkando man į petį. Skaudėjo nepaaiškinamai, lyg per tave skverptusi kita butybė. Stipriai sukandau dantis. Per mano mintis bėgo žodžiai ir vaizdai. Bet nieko gero ten nemačiau. Tik mirtį ir krauja liejanti per kraštus. Nematytas būtybės. Kurielakstė po miesto laiko galia. Jie lakstė pagal laiką. Sustoja laikas ir jie atsiranda kitoje vietoje. Tarp tų butybiu buvo mergina, šviesiais geltonais plaukais ir du vaikinai vienas juodais plaukais, o kitas tamsiai rudais. Nesuprantu kodėl juos vaidinau butybėmis, jei jie atrodai kaip žmonės..Bet..Kažkuo skiriasi, dar nesuprantu. Staiga atsirado kitas vaizdas. Lakstantys vilkai miške. Vaizdas atrodė, kaip sugedusio filmo, buvo baugus garsai. Ten buvo penki vilkai. Juodas, baltas, pilkas, rudas ir paskutinis milžiniškas juodais baltas. Jo labiausiai išsigandau. Staiga jis atsuko į manę savo baisu snuki. Per jo akį buvo perrėžta. Raudona splavą. Jo akys spindėjo violetine spalva. Ir kai jis suurzgė, atsisuko ir kiti keturi. Visi pradėjo eiti artyn. Visų akys spindėjo vis kita spalvą. Bet bijojau visų penkių. Ju dantys buvo milžiniški ir aštrus iš tolo matėsi. Norėjau, kad šis vazdas dingtu. Bet jis nedingo. Keturi vilkai gale pradėjo virsti į kažką. O paskutinis, su perrėžta akim, jau buvo priešais mane. Bandžiau trauktis, bet negalėjau pajudėti. Staiga jo akys iš pat artumo žiūrėjo į manę, o aš į jo. Per jo akis mačiau anuos vilkus. Kaip jie atvirto į..Žmones. Ir vaizdas dingo. Prasidėjo kitas. Atsiradau miesto centre, visus teka kraujas..Aplinkui guli lavonu. Tik staiga atlėkė and viso greičio žmonės, raudonomis akimis ir įltimis. Ir vėl veizdas dingo. Kas tuoliau? Jau nebegaliu pakesti to..Per daug visko man..Bet daugiau vaizdu ir nebeatsirado. Aš atsimerkiau ir merginos kuri buvo priešais mane. Nebebuvo. Tai pat ir oranžinio dangaus, išdarskytu medžių. Aš atsikėliau savo kambario lovoje. Viskas, ką patyriau..Tikriausiai buvo te sapnas. Bet ne viskas. Greitai atsikėliau ir iš kuprinėlės ištraukiau kompiuteri. Atsisėdau prie stalo ir įsijungiau ji. Greitai pajungiau programa „Google Chrome“ ir įrašiau „Žmonės tarp laiko“. Pati nesupratau kodėl, tai rašau. Bet mano protas taip liepė. Radau daug faktų. Bet ėjau į pačius paskurinius puslapius. Tarp seniausiai rašytų. Ten buvo viskas aiškiai surašyta. Ir parašyta taip, kaip ir aš mačiau. „Žmonės Tarp Laiko. Šios butybės vaidnimos „Laiko keliautojais“ jų išvaizda yra tokia pat kaip ir žmogaus tik jie yra greitesni ir stipresni. Moka manipuliuoti žmonėmis.“ Buvo dar daugiau parašyta. Bet užteko tik šito, kad supraščiau juk aš nesapnavau. Grįžau vėl prie „google“ tinklapio. Parašiau „Žmonės vilkų kūne“ išmetė vėl virš milijono faktų. Bet ėjau vėl į paskutinį puslapį. „Vilkolakiai. Pilnaties butybės. Kad niekas neatpažintu būną žmogaus kūnę. Bet negali po žmogaus kūnų apsisaugoti, tik per pilnatį. Per pilnatį, jie virsta, nevaldomais, plėšriais, žvėrimis. Ta naktį, jų akys šviečia dangaus ir mėnulio atspalviais.“ Ir po jų aprašymo buvo užrašyta „Vampyrų aprašymai“ paspaudžiau tai, nes norėjau pažiūrėti ar trečiosios butybės kurias mačiau yra vampyrai. „Kraugeriai žmonės. Jie yra vadinamai „Vampyrais“ geria žmonių kraują. Jų akys dažniausiai yra raudonos. Išvaizda lygiai tokia pati kaip ir žmogaus“. Dar skaičiau ilgai apie juos. Bet labiausiai sužavėjo žodis „DEMONAI“ kuris buvo parašytas labai smulkiomis raidėmis. Nesusivaldžiau ir paspaudžiau. Išmetė šokiruojančius vaizdus. Žmonės apsėsti demonais, nesivaldantys, žudančius visus savo kelyje. Išpūčiau akis tik ant šių žodžių „Pirmas kartas, kai pasireiškia būną sapnuose. Keistas jausmas. Šnekas apie žūdynes ir mirtis. Įkandimas į petį. Rodantis daug įvairiausių, butybių vaizdų. Nepaaiškinami faktai. Žluges gyvenimas ir visiškas išprotėjimas. Sapnuose įkandimas pasireiškia ir relybėje. Norint atsikratyti įkandimo, demonas turi mirti. Nužudyti įmano tik su vampyro krauju, maišytu su vilkolakio seilių mišinio ir laiko klajoklių širdies.“ Po šių sakyniu, pasižiūrėjau š savo petį. Pamačiau tą patį įkandima kuri, įkando ta pati demonė. Bet internetė dar ne viską suradau. Žinojau, kad galiu rasti daug ir apie save. Na bent jau..Ką turiu daryti. Įrašiau „Žmogus su demono įkandimu“. Išmetė tik viena faktą. Buvo rašyta labai seniai. O parašyta nedaug „Žmogus kuriam įkando Demonas, prasideda žudynių žaidimas. Žmogus turi nužudyti Demoną, norint gyventi, ir išgelbėti kitus žmones. Iki šiol niekam nėra pavykė nužudyti Demono. Dažniausiai Demonai atsiranda naktį, dienois šviesoje retokai būną. Pasaulyje būną mažiausiai tik penki Demonai. Lytis buna įvairios. Dažnai reiškiasi po įkandimo sapnuose. Grasindami nužudyti šeimos narius.“ Aš uždariau pc. Ir atsistojau. Ir buvau pasiryžusi apsaugoti Neito gyvybe. Prisiminiau, kad reikia į mokyklą eiti. Nusprendžiau grįžusi viską planuoti. Tai apsirengiau, užsimečiau kuprine ant pačių ir išėjau pro duris. Nulipau laitais žemyn, apsižvalgiau ir dingau pro duris. Visą kelia ėjau ir galvojau apie tai, ką sužinojau. Labai jaudinausi dėl to. Abejojau dar esu pasiruošusi kovoti su tuom butybėm. Jei kam nors pasakyčiau, galvotu, kad išprotėjau. Tai kaip aš apsaugosiu, Neita, jeigu jis negalės žinoti? Išgirdau keista garsa. Pasukau galvą į dešinę. Viena merginą su dviem vaikinais mane stebėjo. Ji labai man priminė..Ta merginą šviesiais plaukais..Nusukau galvą nuo jų ir pradėjau greičiau eiti, kad atsikratyčiau jų. Pasukau į kitą puse. Ėjau tarp aukštų tvorų, pasukau galvą į galą ir pamačiau juos. „Jie mane seka“. Visa išsigandusi ieškojau kaip patekti į sodus. Pasukau vėl į kitą puse. Ir nubėgau link žemosios tvoros, permečiau kuprinę ir pati pradėjau kopti. Užkoposi viršų, peršokau ir pagriebusi kuprine pradėjau bėgti kiek tik kojas neša. Aš žinojau, kad jie buvo netoli. Nubėgau iki vienos trobelės. Apsižvalgiau ar būtų kur pasisliepti nuo jų. Vienos trobos durelės buvo išlūžusios, greitai įlekiau į tą vietą ir pasislepiau tarp krepšių ir maišų. Tuo pačių, viena ranka pagriebiau kąstuva kuris gulėjo netoli manęs. Kita ranką užsidengiau burną, kad nesigirdėtu mano kvėpavimo. Išgirdau žingsnius. Ten jie:
-Kur ji yra?-aiškiai girdėjosi merginos balsas.
-Ji tikrai čia, Ele.
-Tikėkimes. Mes turime ją rasti. Išsiskirstikite,-po biškį pradėjau stotis ir eiti link durų. Tvirtai laikiau kąstuva. Staiga kažkas netoli manęs sutraškėjo. Išlėto sukau galvą ir bano burna jau užčiaupta.
-Šššššš, čia aš,-tai tas pats vaikinas. Koks jo ten vardas Aleksas. Iš lėto patraukė savo ranką man nuo burnos.
-Aleksai? Tu gyvas?-nustebusi žiūrėjau.
-Šššš, tyliau Elzabeta išgirs su savo draugeliais,-šnabždėjo kažka man panosiai. Puse nieko negirdėjau. Tada prisiminiau, kai klausiau apie jo mirtį. Tai buvo te sapnas,-sužinojai apie juos pagaliau?
-Apie laiko keliautoju?-suraukus kaktą paklausiau.
-Taip. Laukiu kol sužinosi pagaliau,-jis prikando lūpą,-kai sutikau prie tavo namų, iškart pamačiau, kad dar nieko nežinai apie jos, o svarbiausia apie Karena.
-Karena? Kas ji tokia?-bandžiau galvoti, kad ta Karena.
-Karena yra demonė. Tavo sapnų sekiotoja.
-Jos vardas, Karena?-nustebusi žiūrėjau ir tada išgirdom kaip kažkas trenkė į duris.
-Šššš,-jis nuo manęs atsitraukė ir pasiimė kažkoki medienos gabalą kuris gulėjo netoli mūsų. Iš lėto durys pradėjo vertis. Visa drebėjau. Duris atsivėrė. Mus pamatė.
-Jie čia!-vienas iš Elzabetos draugužių mus išdavė. Aleksas bėgo ir persmeigė jį su tuok medienos gabalu jam per pilva. Čiupo man už rankos.
-Bėgam!-surėkia. Ir pradėjo iš visų jėgu tempti. Išgirdom urzgimus,-o ne. Jie ateiną. Greičiau, Laura.
-Kas? Kur bėgam?-jam nespėjus man pasakyti priešais mus iššoko rudas vilkas pražiojes burną. Staiga ir aplink mus jau jų pilną,-mus apsupo,-jis mane paleido. Tikriausiai pats pasimetės buvo, nebežinoja ką dartyti. Pasislepiau jam už nugaros. Atėjo ir Elzabeta su savo draugais. Vienas iš jų išsitraukė pistoletą. Apsižvalgiau ir pamačiau didelį prūdą. Jo neikas nesaugojo. Vyras kuris laikė pistoleta nusitaikė į Aleksą. Jis stovėjo ramiai. Tikriausiai pats bijojo. Sugriebiau jam už rankos. Vieną kartą Aleksas išgelbėjo mane, o dabar mano eilė,-BĖGAM!-surėkiau ir pradėjau jį tempti link prūdo. Girdėjau pistoleto šūvius ir vilų urzgimą kurie buvo už mūsų. Nubėgus iki prūdo, tvirtai suspaudžiau Alekso ranką ir atsispirus nuo žemes..Nušokau. Jau kalių sekundžių. Jau buvau vandenį. Girdėjau šūvius. Jie šaudo į vandenį. Staiga man per ranką kaip ugnis peršovė kulka. Labai skaudėjo. Bet Alekso nepaleidau.
______________________________
Ar Laura išgelbės Aleksa ir tuo pačiu save?
Ar ji pasiryž kovoti su šiomis butybėmis?
SUŽINOKITE VISKĄ KITOJE DALYJE
______________________________
Kadangi biški sunkoka įsivaizduoti, kaip atrodo veikėjai. Keliam pagal aktorius sugalvojau:
Laura/Laurita-Minka Kely
Neitas/Neith-Ed Wetstick
Aleksas/Alex-Alex Pettyfer
Karena/Karen-Nina Dobrev
Elzabeta/Elzabeth-Dianna Agron

Pakeičiau į istorijų rašyba ;DD